Istorija

Istorija > Okupuota Lietuva. Sovietizacija

„Perestrojka“ SSRS ir Lietuva

Po Leonido Brežnevo mirties 1982 m. SSRS generaliniu sekretoriumi tapęs KGB vadovas Jurijus Andropovas bandė gelbėti „sąstingio“ metais į ekonomines ir socialines negandas įklimpusią sistemą. Jis ėmėsi nuosaikių ekonominių reformų ir stiprino režimą, įvesdamas griežtesnę discipliną ir aktyviau kovodamas su kitaminčiais. Tačiau mažiau nei po pusantrų metų Andropovas mirė ir jį poste pakeitė 73 metų Konstantinas Černenka. Tačiau šis vadovas nebuvo pajėgus imtis taip reikalingų reformų. 1985 m. kovą Černenka mirė. Mažiau nei per penkerius metus Sovietų Sąjunga palaidoja tris nusenusius savo lyderius. Nesiliaujančios vadovų laidotuvės simbolizavo visos valstybės padėtį.
Gelbėti Sovietų Sąjungą nuo kracho ėmėsi naujasis lyderis – Michailas Gorbačiovas, tapęs generaliniu sekretoriumi 1985 m. kovą. Jau balandį jis pareiškė, kad sovietų ekonomika stagnuoja ir jai atgaivinti reikalingos reformos. Šalyje prasidėjo vadinamoji „perestrojka“ (liet. pertvarka). Pirmieji sprendimai buvo skirti ekonomikos efektyvumui ir pramonės pelningumui padidinti bei nepaslankiai biurokratijai išjudinti. Tačiau ilgus metus griežtai centralizuotai veikusi planinė ekonomika lengvai nepasidavė pertvarkai. Netrukus Gorbačiovas ir jo komanda suprato, kad reikalingos kur kas platesnės politinės ir socialinės reformos. Taip prie užmojų paspartinti ekonomiką nuo 1986 m. prisidėjo visuomenės laisvėjimo siekiai - demokratizavimo ir viešumo (rus. glasnost') šūkiai, turėję įtraukti žmones į problemų aptarimą ir sprendimą. Atsivėrė galimybės viešai kalbėti iki tol draustomis temomis ir iš tikrųjų, o ne fiktyviai kritikuoti sistemos problemas ir siūlyti išeitis.
„Perestrojka“ delsė ateiti į Lietuvą. Vietinė partinė valdžia į Maskvoje padvelkusias permainas žiūrėjo labai atsargiai ir iki pat 1988 m. pavasario nesiėmė jokių rimtesnių politinių reformų. Ji stengėsi išsaugoti esamą padėtį ir nežinojo, kiek paskelbta pertvarka gali trukti ir kur nuvesti. Pokyčiai partinės vadovybės viršūnėje taip pat nežadėjo tikrų permainų: 1986 m. rudenį LKP CK antruoju sekretoriumi paskirtas Nikolajus Mitkinas stabdė demokratizavimą, o 1987 m. lapkritį mirusį LKP CK pirmąjį sekretorių Petrą Griškevičių pakeitė pilka ir marionetinė figūra - brežnevinio tipo vadovas Ringaudas Songaila, nerodęs jokio entuziazmo iš Maskvos sklindančioms nuotaikoms.
Lietuvos inteligentija taip pat abejojo, ar viešumo ir demokratizavimo šūkiai yra tikri. Bet viešumo politika slopino cenzūrą. Pirmieji viešai kelis dešimtmečius mūrytą draudimų sieną pamėgino pramušti spaudos redaktoriai ir rašytojai. 1986 m. pabaigoje Algimanto Čekuolio redaguojamas Gimtasis kraštas publikavo straipsnius apie Kūčias, kaip esą už krikščionybę senesnę ir todėl sovietiniam liaudžiui tinkamą šventę. Po šio straipsnio sekė nauji bandymai į viešumą iškelti ilgus metus draustas temas. Žmonės puolė skaityti atviriau prabilusią spaudą – Gimtojo krašto tiražas šoktelėjo nuo 13 tūkst. iki 300 tūkst. egzempliorių. Tų pačių metų pabaigoje rašytojas Vytautas Petkevičius pakvietė diskutuoti apie publicistiką straipsniu, iškalbinga antrašte – „Metas tiesai ir atvirumui“.
1987 m. ėmė aiškėti, kad „perestrojka“ nėra tik laikinas valdžios eksperimentas. Ekonominės naujovės išjudino ir sujaukė nusistovėjusius reikalų tvarkymo būdus. Iš komandinės-administracinės sistemos dalis galių perduotos privačiai iniciatyvai. Pavyzdžiui, nuo 1987 m. žmonės galėjo užsiimti individualia darbine veikla, ėmė sparčiai kurtis kooperatyvai.
Mokslininkai, menininkai, filosofai, visuomenės veikėjai taip pat ėmė plėsti leistino viešojo kalbėjimo ribas, vis garsiau ir kritiškiau prabildami apie skaudžias Lietuvos problemas. Remdamiesi centrinės spaudos publikacijų pavyzdžiais, jie kėlė klausimus apie neefektyvią planinę ekonomiką, pramonės alinamą gamtą, neprižiūrimą ir niokojamą paveldą, kultūros išsaugojimą ir lietuvių kalbos diskriminavimą, dešimtmečius po devyniais užraktais laikytus tautos istorijos puslapius ir kt. Panašiomis meno, kultūros ir istorijos temomis intelektualai pradėjo diskutuoti viešuose forumuose. 1988 m. balandį filosofas Arvydas Juozaitis Dailininkų sąjungoje perskaitė referatą ir išreiškė nepasitenkinimą Lietuvos istorijos klastojimu. Tuoj prasidėjo diskusijos apie represijas ir tremtis stalinmečiu. Gegužę poetas Justinas Marcinkevičius savaitraštyje Literatūra ir menas pasmerkė sovietinės okupacijos pradžioje vykdytus trėmimus, o vasarą pasirodė pirmieji tremtinių atsiminimai – Dalios Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros. Tad pirmaisiais „perestrojkos“ metais intelektualai ėmė vis aktyviau oponuoti stagnuojančiam partiniam aparatui, bet dar nekėlė Lietuvos nepriklausomybės siekių, o tik entuziastingai palaikė Gorbačiovo iškeltas demokratizavimo ir viešumo idėjas.
Tikrais permainų ženklais reikėtų laikyti 1986–1987 m. suaktyvėjusią sąmoningąją visuomenės dalį, kuri ypač rūpinosi kultūros ir istorijos paveldo bei ekologijos problemomis. 1987 m. gegužę buvo įkurtas geografo Česlovo Kudabos vadovaujamas Lietuvos kultūros fondas. Jo nariai kėlė aplinkosaugos klausimus, rūpinosi kultūros objektų restauracija ir praeities įprasminimu, puoselėjo Lietuvos kultūros vertybes ir kt. Burėsi kiti paveldosaugos ir aplinkosaugos judėjimai, siekę apsaugoti gamtą, protestuoti prieš jai žalingus sprendimus, sutvarkyti paminklus ir kritikuoti valdžios abejingumą.
Kaip ir ankstesniais metais, ryžtingiau ir drąsiau „perestrojkos“ nuotaikas mėgino išnaudoti garsūs rezistentai ir disidentai – Lietuvos laisvės lyga ir Lietuvos Helsinkio grupė. Būtent jie žengė tam metui patį reikšmingiausią žingsnį – surengė pirmąjį viešą nesankcionuotą mitingą. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo susirinkę žmonės pasmerkė Lietuvai pražūtingą Molotovo-Ribbentropo paktą. Tokia politinė akcija net pertvarkos laikams buvo svarbus drąsos proveržis, padėjęs pamatus tolimesnėms masinėms manifestacijoms. Nors valdžia netrukdė disidentams ir jų šalininkams susirinkti, tačiau po to KGB pareigūnai „profilaktiškai apdorojo“ apie 80 mitingo dalyvių, o darbovietėse kai kuriems iš jų buvo surengtos pasmerkimo kampanijos.
Svarbu ir tai, kad tokiomis akcijomis „perestrojkos“ reformos pradėtos sieti su tautinėmis aspiracijomis. Neatsitiktinai valdžia baiminosi artėjančios 1988 m. vasario 16-osios, manydama, kad patriotiškai nusiteikę gyventojai per Nepriklausomybės paskelbimo 70-ąsias metines gali surengti masines demonstracijas. LKP kruopščiai ruošėsi tai dienai, o jos metu Lietuvoje faktiškai buvo įvesta pusiau karinė padėtis, žymiausi disidentai visą dieną išlaikyti KGB pastate arba savo namuose. Surengti demonstracijų žmonėms nepavyko, tačiau valdžia neužkirto kelio paminėjimui – Rasų kapinėse ant Jono Basanavičiaus kapo buvo padėtos gėlės, kai kur iškilo lietuviškos trispalvės, minia susibūrė prie Mickevičiaus paminklo.
1987 m. ir 1988 m. pradžioje Komunistų partija ir KGB dar visais būdais bandė kontroliuoti ir riboti pertvarkos procesą, todėl apie nepriklausomybės siekius drįsdavo prabilti tik nedidelė grupelė rezistentų. Tuo tarpu didelį autoritetą visuomenėje turėję inteligentai laikėsi Gorbačiovo „generalinės linijos“. Lietuvos atsiskyrimo nuo SSRS ir nepriklausomybės atkūrimo idėjos palengva susiformavo jau po Persitvarkymo sąjūdžio įkūrimo.

Tomas Vaiseta

Istorija

„Perestrojka“ SSRS ir Lietuva

Ar žinote, kad...